ἀψευστέω-ῶ

ἄψευστος

ἀψεφής
ἄ·ψευστος, ος, ον :
1 qui ne ment pas, Plut. Artax. 28 ; Orph. Lith. 709 ; Nonn. D. 29, 65 ||
2 non feint, Anth. 7, 638.
Étym. ἀ, ψεύδω.