ὑποϐλητέος

ὑπόϐλητος

ὑποϐλίττω
ὑπόϐλητος, ος, ον :
1 supposé, suborné, Plut. T. Gracch. 8 ; Jos. 5, 10, 4 ||
2 supposé, faux, mensonger, Soph. Aj. 481, O.C. 794 ; Apd. 3, 5, 7.
Étym. vb. de ὑποϐάλλω.